Stevija (lot. Stevia rebaudiana Bertoni) – saldumu pasižymintis daugiametis astrinių šeimos augalas, labai mėgstantis šviesą ir šilumą. Natūraliai auga tik Paragvajuje ir Brazilijoje, tačiau dirbtinėmis sąlygomis auga ir Europoje. Išvertus iš majų kalbos, žodis stevija reiškia medus, todėl be kitų savo vardų, ji dažnai vadinama ir medaus žole.
Stevija (medaus stevija) - daugiametis graižažiedžių šeimos augalas. Natūraliose augimvietėse jis užauga nuo 30 cm iki 1 m aukščio, o auginamas darže ir gerai prižiūrimas gali užaugti iki pusantro metro. Stevija - unikalus augalas: nedideli pailgi panašūs į mėtos lapeliai turi medžiagų, 300 kartų saldesnių už cukrų.
Šis augalas labai naudingas žmonėms, dėl cukrinio diabeto negalintiems vartoti cukraus. Stevijos lapuose esančios saldžiosios medžiagos - steviozidas ir rebaudizoidas - yra unikalūs gamtiniai saldikliai, neturintys kalorijų ir pasižymintys gydomosiomis savybėmis. Stevijoje esančios bioaktyviosios medžiagos reguliuoja cukraus kiekį kraujyje. Skirtingai nei cukrus, kuris yra angliavandenis ir gali sukelti ėduonį, stevija stiprina dantų emalę, taip padėdama apsisaugoti nuo ėduonies ir kitų dantų defektų. Steviozidas dažnai naudojamas kaip dantų pastų, kramtomųjų gumų priedas, nes jis padeda apsaugoti dantų emalę nuo ėduonies ir erozijos, o dantenas - nuo parodontozės.
Stevijos auginimas
Steviją galima auginti ir iš sėklų, ir iš daigų. Kadangi stevija yra daugiametis ir šilumamėgis augalas, mūsų klimato sąlygomis ją galima sėkmingai auginti patalpoje, o vasarą persodinti į atvirą gruntą. Reikia pažymėti, kad stevijos sėklos greitai praranda daigumą, todėl nerekomenduojama jų laikyti ilgiau kaip keletą mėnesių! Daigams sėjama anksti pavasarį - kovo mėnesį. Stevijos sėklos sėjamos į gerai sudrėkintą dirvą labai negiliai, nes joms sudygti reikalinga šviesa. Optimali dirvožemio sudėtis - smėlis su durpėmis santykiu 2:1. Pastebėta, kad mineralinės trąšos padeda sėkloms greičiau sudygti. Sėklos pridengiamos plėvele arba stiklu, ir daigynas laikomas 20–28 °C temperatūroje. Esant geram apšvietimui jos sudygsta per 2-3 savaites. Kai pasirodo pirmas tikras lapas, daigai pikiuojami ir persodinami į kitos sudėties dirvožemį - vietoj smėlio naudojamas žemės mišinys su durpėmis. Daigus būtina reguliariai laistyti ir kartą per savaitę tręšti mineralinėmis trąšomis. Daigai auginami maždaug 8-10 savaičių. Kai oras pakankamai sušyla (dienos temperatūra 10–15 °C), o naktimis nebūna šalnų, stevijos daigai sodinami į atvirą gruntą 8-10 cm gyliu. Tarp augalų reikėtų palikti ne mažesnį kaip 25 cm atstumą. Stevijai reikia pakankamai drėgnos, švarios dirvos, todėl būtina reguliariai laistyti ir purenti dirvožemį. Mažiausiai du kartus per mėnesį augalą reikia tręšti organinėmis ir mineralinėmis trąšomis.
Kadangi pirmaisiais metais stevija auga gana lėtai ir dažniausiai nepavyksta surinkti gausaus derliaus, mūsų klimato sąlygomis steviją galima auginti ir kaip daugiametį augalą. Rudenį augalo šaknis reikia iškasti kartu su žeme ir padėti dėžėje, ant viršaus užbarsčius drėgnos žemės. Žiemai dėžė su šaknimis patalpinama tamsioje, vėsioje vietoje be didelių temperatūros svyravimų. Optimali temperatūra - nuo +4 iki +8 °C. Peržiemojusį augalą galima sodinti auginimui uždaroje patalpoje arba, sulaukus pakankamai aukštos temperatūros, atvirame grunte.
Antraisiais metais stevija auga kur kas greičiau, o jos derlius būna gausesnis.
Stevija gerai auga ir uždaroje patalpoje. Sėklos sėjamos vazone arba daiginimo dėžėje. Dirvožemyje turi būti pakankamai organinių bei mineralinių medžiagų. Reikia nuolat drėkinti dirvą, o patį augalą reguliariai apipurkšti vandeniu. Tinkamiausia temperatūra - 22–25 °С. Vasarą steviją galima išnešti į lodžiją, tačiau augalas turi būti apsaugotas nuo stiprių vėjų.
Žydi stevija praėjus keturiems-penkiems mėnesiams po sėjos. Lapus geriausia skinti pačioje žydėjimo pradžioje, nes tada juose būna daugiausia vertingojo steviozido. Negalima leisti stevijai peržydėti, nes peržydėjęs šis augalas dažniausiai žūva.
Derlius nuimamas labai paprastai - augalo stiebas su lapais nupjaunamas 3-4 cm aukštyje. Esant palankioms sąlygoms, derlių galima nuimti iki keturių kartų per metus.
Stevijos lapus galima naudoti ir žalius, gaminant tonizuojamuosius ir gydomosiomis savybėmis pasižyminčius gėrimus bei antpilus, taip pat džiovintus ir susmulkintus. Jų galima dėti į įvairius valgius ir gėrimus, kuriuose tradiciškai kaip saldiklis naudojamas cukrus.
Kilmė ir vartojimas
Gamtoje stevija auga tik gimtosiose augimvietėse - Brazilijos ir Paragvajaus kalnuose Pietų Amerikoje. Žinoma, kad jau prieš 1500 metų vietiniai indėnai naudojo steviją gamindami savo mėgstamą arbatą – matę bei medicininiais tikslais. Stevija naudojama ir kartiems vaistams pasaldinti. Kaip sodo augalas stevija dabar kultivuojama visame pasaulyje - Pietų ir Šiaurės Amerikoje, Europoje ir Azijoje, o ypač ji populiari Tolimųjų Rytų šalyse. Mūsų laikais stevijos lapų ekstraktas naudojamas maisto pramonėje kaip gėrimų ir valgių saldiklis, taip pat ir kosmetikos pramonės srityje. Medicinos srityje stevijos ekstraktas naudojamas kaip tonizuojamoji, žvalinamoji ir profilaktinė priemonė, gerinanti medžiagų apykaitą, valanti organizmą ir stiprinanti imuninę sistemą.
